Vienas iš daugybės dalykų, kuriuos „Openheimeris“ daro itin vykusiai, paradoksaliai sykiu yra ir tas, kuris sulaukė nemažai kritikos – tai susilaikymas nuo bombų sprogimo pasekmių tiesioginio ekranizavimo.

Šokiruojantys vaizdai kine yra greitą infliaciją patirianti valiuta. Žiūrovas gana greitai pripranta matyti žiaurumą ir jame ilgainiui ima rastis nejautra žiauriems vaizdams. Pagrindinė žiaurumo estetikos silpnybė yra ta, jog kine ji labai lengvai tampa laisvai disponuojama vaizdine preke, įsukančia žiūrovą į saugios distancijos kokoną. Neatsakingai naudojama ji ne išdidina, bet sumenkina ir blogiausiu atveju netgi nubanalina norimo perteikti žiaurumo laipsnį ir mastą. Kine pernelyg dažnas bombardavimas žiauriais vaizdais sukuria priešingą nei tikėtasi efektą, nes žiūrovas užmezga saugų santykį su tuo, kas rodoma, ir rodomas dalykas praranda dalį savo paveikumo. Toks santykis yra saugus, nes panašių vaizdų žiūrovas jau yra matęs kitur, ir jau yra išmokęs į juos reaguoti ir juos apdoroti. Tai provokuoja ieškoti būdų užmegzti kitokį santykį su žiūrovu.

„Openheimeris“ visa tai apeina – užuot tiesiogiai rodęs karo žiaurumus, jis rodo žmonių, tiesiogiai ar netiesiogiai atsakingų už šiuos žiaurumus, reakcijas ir vidines dramas. Filme yra tai puikiai iliustruojanti scena, kurioje per projektorių rodomi vaizdai po branduolinio ginklo detonavimo Japonijoje. Matome Openheimerį, kuris, prislėgtas rodomų vaizdų žiaurumo, po kelių pirmųjų kadrų nebesugeba išlaikyti žvilgsnio ir nukreipia jį žemyn, šalin nuo projektoriaus ekrano. Ši scena, neparodydama nė vieno šokiruojančio kadro su aukomis, suveikia tiek kaip komentaras apie nesuvokiamą rodomų vaizdų žiaurumą, tiek kaip metakomentaras apie žiūrovo santykį su žiaurumu kine.

Šokiruojantys vaizdai, kurie savo aštria vizualika siekia pritrenkti žiūrovą, ilgainiui nebėra tokie efektingi kaip vaizdai, kuriuos dėl juose slypinčio siaubo vengiama net parodyti. Dalykas, kurį dėl jo baisumo sunku net rodyti, yra šiurpesnis už tai, kas leidžiasi parodoma, nes kine galėjimas parodyti – tai galėjimas bent iš dalies suvaldyti rodomą dalyką, tai gebėjimas jį aprėpti ir „išspręsti“ tarytum kokią lygtį. Tuo tarpu tai, kas nesileidžia net parodoma, savyje išlaiko neišreiškiamą elementą, kurio neįmanoma redukuoti jį išaiškinant arba, kitaip tariant, užvaldyti parodant. Tai didina įtampą ir savaime baisų dalyką išneša į kitą siaubo dimensiją.

Iš viso to neseka, jog žiaurūs karo vaizdai savaime neturi pakankamos smūginės jėgos, kad perteiktų bent dalį karo žiaurumų. Neabejotinai būtų galima rasti daug (kad ir realių) šiurpių vaizdų, kurie sukrėstų žiūrovą. Tačiau filmo kontekste kiekvienas rodomas vaizdas nuvertėja arba įgyja vertę būdamas šalia kitų vaizdų arba rodomas konkrečiu būdu, todėl svarbi ne tik jo savaiminė vertė, bet ir santykis su tuo, kas rodoma aplink jį, taip pat jo rodymo būdas. Nuvertėjimas nereiškia, kad pats vaizdas tampa nebežiaurus; anaiptol, jame užfiksuotas žiaurumas išlieka, tačiau priklausomai nuo vaizdo pateikimo kinta žiūrovo santykis su juo, ir šis santykis gali tapti labai nuspėjamas ir saugus. Kitaip negu įprastoje dokumentikoje, draminiame filme svarbu ne tiesiog parodyti patį dalyką, bet veikiau užmegzti tokį jo ir žiūrovo santykį, kuris išmuštų žiūrovą iš įprastos pasyvaus stebėtojo pozicijos ir įprasto to vaizdo vartojimo būdo.

Kine svarbus ne tik vaizdo buvimas, bet ir jo nebuvimas, nes filmo kontekste jis tampa metateiginiu apie dalyką, kurį atsisakoma rodyti, ir kaip toks jis konstituoja prasmės perviršį, kurio savaime pačiame vaizde nėra. Būtent dėl to atsisakymas tiesiogiai rodyti karo žiaurumus „Openheimeryje“ veikia kaip pastanga pasakyti šį tą daugiau (arba ką kita) nei galėtų pasakyti patys rodomi vaizdai.

Vaizdu perteikiamas žiaurumas kartais suveikia kaip baimės, gėdos ir kaltės difuzorius. Atvirai rodomą siaubą lengviau objektyvuoti, paversti baimių ir gėdos „atpirkimo ožiu“ ir dalinai atpalaiduoti žiūrovą nuo įtampos, perkeliant dalį jos į patį rodomą dalyką. Atsisakymas tą daryti sulaiko įtampą ją patiriančiajame; tai sukuria žiaurumo imploziją, nes įtampa sutelkiama viename taške su vektoriumi žiūrovo link užuot atpalaidavus žiūrovą ir suprojektavus žiaurumą į išoriškai vaizduojamą dalyką. Žiaurumo patirtis tampa internalizuota ir žiūrovo vaizduotėje išprovokuoja ištisą spektrą vaizdinių, kurių nepavyktų perteikti šį žiaurumą konkretizuojant išoriniais vaizdais. Tai suveikia kaip žiūrovo vaizduotės aktyvacija: užuot pasitelkus vaizduotę pasyviam rodomų vaizdų vartojimui, ji apginkluojama prieš patį žiūrovą, tokiu būdu įstumiant jį į visai kitą žiaurumo patirtį kine.

Taigi Nolanas sugeba nieko neparodydamas perteikti daugiau nei pajėgi iškomunikuoti įprasta žiaurumo estetika, kurios pasigedo kai kurie žiūrovai, ir kurios kaip gelbėjimosi rato šaukiasi panašių vaizdų sočiai prisodrinta ir juos skaityti išmokusi vaizduotė. Šis lūkestis nesunkiai suprantamas – jei kine jau įprastu tapęs žiaurumo vaizdavimas veikia kaip priemonė užvaldyti arba įveikti rodomą dalyką, nėra nuostabu, jog žiūrovas tikėsis iš filmo, kad šis galiausiai suteiks jam tą galią ir padės užmegzti subordinacinį ir saugų santykį su rodomu dalyku. Parodyti žiaurumą ekrane – tai suvokti ir savaip įveikti jį, vaizdu jį apmąstyti ir įminti jo mįslę, tuo tarpu atsisakymas jį rodyti – tai atsisakymas padaryti jį iki galo suvokiamu ir įveikiamu. Tokiu būdu pats dalykas, nors ir tiesiogiai nerodomas, tampa dar baisesniu. Taip pabrėžiama ir jo reikšmė, peržengianti bet kokias pavaizduojamumo ribas. Tad aptariamas dalykas jo tiesiogiai neparodant lieka ne nepakankamai perteiktas (dėl ko bandoma kritikuoti „Openheimerį“), bet, anaiptol, perteiktas su kur kas didesne smūgine jėga nei tiesioginis jo vaizdavimas.

Taip padaroma žiurovo ir rodomo dalyko santykio inversija: būtent žiūrintysis tampa subordinuojamas rodomam dalykui, o ne atvirkščiai. Tai nepatogi pozicija, kurioje kartu su Openheimeriu pridengiame akis ir tylioje refleksijoje patiriame kruopelytę siaubo, kurį sunku net įsivaizduoti.